Interviu su savimi

"Tik tie pasiekia daug, kas moka būti savimi".

Žinai mąsčiau, mąsčiau, kol išmąsčiau keturis žodžius : paimti iš savęs interviu! 

Dabar, na ir kas, kad laikas greitesnis nei aš, kad kartais mėgstu skęsti abejingumo jūrose, tačiau drąsu iš savęs paimti interviu... 

                                               *****

Į kambarį užėjau, ir radau save, nedrąsiai sėdint prie radiatoriaus, kad manoji "aš" pasišildytų skleidžiama šiluma. Norėjau tarstelėti, tačiau ji net neatsisuko, kai užėjau pas ją. Tad tik atsisėdau, ir laukiau, laukiau kol ši užsinorės bendrauti, ar bent atsakyti į vidinius klausimus. 

- Vis dėl to lauki? - paklausė "aš"

- Laukiu. - įkvėpiau oro, ir iškvėpiau, kad drąsiau būtų. 

- Nelauk... - abejingai tarstelėjo ji, ir bandė stotis, kad uždarytų langą, pro kurį įėjo šaltas vėjo gūsis... 

- Kodėl ne? - paklausiau, ir taip pat stojausi. 

- Arba taip. - staiga "aš" pragiedrėjo, ir jau žvelgė smalsumo kupinu žvilgsniu. 

                                                          *****

Matot kaip mano vidinis "aš" pasikeičia, jos nuotaikos, tarytum nieko nebuvusios, net neskaitant to nedraugiško pasisveikinimo, ir tarytum akiplėšiškumo, kurio jai pokalbio metu netrūko, nes ji manė jog akiplėšiškumas tai vidinis sarkazmas. 

- Kaip ištrūkai iš tų vidinių pančių?

- Ištrūkt, turbūt neištrūkau, bet jau siekiu šviesą, tai dugnas jau nė nematyt, jaučiuosi puikiai, ir abejingumas kaip klastingoji gyvatė nušliaužė savo keliais. 

- Bet man ateinant buvai abejingumo būsenoje, ar tikrai?

- Tuo metu aš kovojau su savimi, priešinausi jam, kad išliktų tas nenustygstantis linksmumas.

- O Tu nenešioji kaukės?

- Kaukė nebūna viena, jų šimtai, tačiau stengiu išvengti šito pasirinkimo, nebent tenka užsidėti kai nepasitikiu žmonėmis. 

- Kada tu jais abejoji?

Tylėjo. 

- Hmm. Kai jie nešioja savo širdyse tamsą, kuri mane baugina... Ji jaučiama, ta tamsa tarytum net siunčiama tau, kad tik sukluptum. 

- Net taip būna? 

- O ką gali žinoti, gi visokių žmonių būna, jei būtų vien geri, net tų beprasmių karų nebūtų buvę. 

Susimąsčiau. Manoji "aš" teisybę kalbėjo, galbūt todėl, kad ji buvo realistė, na o aš eilinė optimistė, matanti arba norinti matyti tik gerąją pusę. 

- Dabar aš noriu duoti tau klausimą. - prakalbo manoji "aš".

Linktelėjau, laukdama klausimo, ir mąstydama. Vis dar. 

- O pati nešioji kaukes, kad matai vien tik gera?

Manoji "aš" mane išmušė iš vėžių, tad teko net pakilti ir jos akyse suklupti. 

- Manau nešioju, jei jau slepiuosi nuo teisybės. - ir tai tardama pabūgau nuo savo teisybės. Sakiau, kad bijau teisybės. 

Emilija ❤