Sėdėjau ir klausiausi tyliomis melodijomis, kurios grojo mano galvoje, bei grožėjausi lemputėmis, kurios žybčiojo tarsi pavargęs katinas. Galbūt aš ir buvau tasai katinas, pavargęs nuo išbandymų, bet nepaleidžiantis svajonių, kurių dėka gali kilti. Kilti į rytojų vienu laipteliu aukščiau. Ir aš žiūrėjau į savo tikslą, matydama jį savo gražiausiose vizijose. Tas tikslas nebūtinai buvo susijęs su artėjančiomis šventėmis ar naujųjų metų pasižadėjimais... tikslas buvo kitoks. Matyti. Atsimerkti iš nemigos, suprasti save bei kitus ir matyti. Spalvas (jos gyvenime teikia didelę naudą) ir pagaliau netinginiauti. Nemiegoti kai yra proga, nes perkeliant į rytojų tikslus, šis neberanda prasmės būti įgyvendinamas. Jis tampa tuščia vieta, kaip, kad daiktas dovanotas tik dėl reikalo (nes vis gi, kad ir atiduosi savo jausmus kitam, ir jei juos įteiksi kaip daiktą, tie jausmai virs ledu).
Žiūrėjau eilinį kartą į lemputes gaudydama ore skraidančias idėjas ir ieškojau į kosminius klausimus atsakymo. Man buvo gėda, kad jų nerandau. Buvo beprasmiška knistis po atsakymų lentynomis, kai katik grižau iš dramos, ir kai teko (savo noru) vaidinti filosinius etiudus. Gal dėl to , kad ieškojau juodose sienose idėjų. Idėjų teatro sienose, kuriose buvo matyti mūsų linksmai pasiutiški veidai. (Sienose nesimato veidų, tačiau patikėk man taip atrodė, kai svajojai apie miegą ir tobulą etiudo gimimą)...
Ir šikart aš vėl išsitiesiau visu ūgiu, sugriebiau šaukšteliu medaus ir svajojau. Kaip ir minėjau apie kilnius tikslus...
P. S. Tos lemputės ne tik svaigina, bet ir leidžia pasinerti į svajones. Dievinu jas! Labanakt! ♡
Emilija ☆
Kalėdinės lemputės.... Mmmmmmm.... Dievinu jas. ♥
AtsakytiPanaikintiChe, che, žinojau, kad bus lempučių dvynių žmogeliukų, kurie jas taip pat beprotiškai dievina! Duok žaibą, zuikyt! ♡
Panaikinti