Lygiuotis... į nieką...

Kaip sakoma, jog visos pasakos baigiasi laimingai, arba bent pagrindinis herojus nuo blogio žalos, lieka gyvas, tačiau kažin ar aš išgyvenčiau savojoje pasakoje, kurioje vyrautų didžiulės permainos ir jų vėjai, abejingi miniai, ir priklausomi kitoniškumui. Manojoje pasakoje nebūtų blogio, nes jis net neegzistuotų, ir išvis kam jis būtų reikalingas? Pragarui ar kerštingiems žmonėms? Tačiau sakoma, kad net žmonių blogų nebūna, jų elgesys niekam tikęs, ir patikęs. O, ir pasaka nebūtų begalinio ilgumo, ji užimtų tiek puslapių, kiek pats norėtum skaityti, nes ši pasaka būtų tarytum laiškas savo asmenybei pažinti, ir kitaip žvelgti į pasaulio visumą...

O, kas jei ta pasaka pasimestų, jei ją pagrobtų goblinai ar kraujo ištroškę chuliganai? Bet ši pasaka ne tokia, kad ją galima pagrobti, ir neštis, kad ir į pasaulio kraštą, deja ji ne tokia. Ne tokia ir mano asmenybė kaip Tau atrodo. Pasaka - aš, o aš tai pasaka. Ir klydai, manydamas jog esu eilinė mergina, gyvenanti ir sielvartaujanti dėl eilinių kasdienybės dienų, nes mano ir dienos kitokios, aš jas leidžiu ne vėjo takais, o pramanytais gandais viršum dangaus. Pasaka mokėtų skristi, kaip, kad aš moku skristi svajose, ir mokėtų kovoti už tiesą, kuri dažniausiai būtų rašoma pasakoje. 

Ir jei net dabar norėtum ją skaityti, kažin ar užtektų drąsos ją parodyti miniai, žmonėms, kurie tiesiog dievina nuotykius, nes ten jų nebūtų, kadangi jau pasakos prasmė būtų nuotykis ją rašyti, išjausti. Galbūt nuklajojau į lankas, bet net ir jos rašytojams svarbios, kaip, kad matematikui liniuotė. Galbūt lankos ir parodo mūsų padarytas klaidas, galbūt po jų mes atrandame tikrąjį kelią į šlovę, kitokią mąstyseną?! O ką jei tai tiesa, jog lankos išlaisvina, ir duoda patirties nebedaryti to ką tai laikiau teisingu keliu...

Taigi aš mąsčiau sėdėdama susigūžus ir siekdama Kalėdomis kvepiančių mandarinų, kurie ruošėsi iššokti man nežinant, kaip jausmai naujai besirutuliojantys. Bet buvo gera juos stebėti, kaip pirmąjį sniegą, iškrentantį ir ištirpstantį, nes viskas turi pabaigą, net ir pasaka, kuri atrodo nesibaigianti ar bent neturinti naudingos pabaigos, tačiau net gi ši turi pabaigą, kaip, kad knyga, filmas, daina, prisiminimai, dienos, minutės, akimirkos, ir skausmingi išėjimai, posūkiai ir klystkeliai, net šie turi pabaigą, pabaigą į pradžią, kuri po kito posūkio prasideda... To ir linkiu nepasiklysti pabaigoje, atrasti pirmiau pradžią, ir lygiuotis... į nieką, nes tik Tu esi sau pavyzdys, tik Tu gali savimi pasitikėti labiausiai, net jei turi draugus, kurie atrodo neišduos paslapties, tačiau linkiu tikėti savimi, ir kepti laimės sausainėlius, kad šie rodytų kelią į geresnį pasaulį... ☺

Su meile, 

Emilija ❤