Sėdėjau aš prie lango,
Daužiau galvelę dėl amžinojo melo,
Girdėjau muziką tyloms,
Ir viziją damoms.
Ir kas gi slėps gausybę rago,
Liūdesio ir mago,
Kuris šen bei ten priklauso Tavajai širdelei.
Ir kas gi slėps džiaugsmą,
Jei ne mergelės pamišusios dėl aukso.
*lyja. Lietus prausia nuodėmingas sielas, vargiai matydamas jų veidus. Tik šie paslaptingi, nei akiduobių, nei širdžių, nes melo išgraužti ir norų išsekinti. Tad mielai pabūvosiu prie bejausmio kaktuso, nei sprausiuosi per lietų, dėl kelių lašų žmonių eilėj...
Su meile,
Emilija ♡
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą