Kovo 11 - toji

Melsvi debesys dengia saulės spindulius, kurie krenta ant trispalvės vėliavos... Iškabinta, šiek tiek nublukusi, tačiau svarbiausia laisva vėliava plėvesuoja tarytum išdidžiai puošdama nykią mūsų gatvelę...
Debesys niaukiasi, tačiau užsispyrę saulės spinduliai užgožia tamsius debesis... 
Mąstau tylėdama, ir klausydamasi antrame plane begrojančių tautiškų dainų. Kuo turėčiau būti dėkinga Lietuvai išauginusiai mane? Gamtos grožiu, saule, ąžuolais, keliais kurie nubluko, tačiau paliko praeities pėdsakus... Už tai, kad išsikovojome laisvę, laisvę kuri skrieja šiomis dienomis laisvomis gatvėmis... Už kalbą, kuri begalo graži... Smagu žinoti, kad ją nori mokytis ir atvažiavę kitataučiai, stengiasi tobulinti žinias čia Lietuvėlėje, taip pat ir pažinti žaliąją šalį, kurioje apstu žalios spalvos...
Šiandien sėdėdama kambaryje stebiu praskrendančius paukščius, beskubančius žmonės kurie net nesustoja akimirkai pasigrožėti laisva šalimi, plėvesuojančiomis vėliavomis... 
Tačiau tarp tos pilkos masės buvau ir aš, bet bėgant laikui supratau, kad ne vien reik skubėti, ir galvoti apie dienos pabaigą bet ir įžvelgti joje grožį slypintį labai giliai... 
DIDELIS AČIŪ Lietuvai, už tai, kad galiu laisvai ir nevaržomai kalbėti, ir reikšti nuomonę... 
Tad sustokime ir įžvelkime tautiškumą, stiprybę, ir plėvesuojančias vėliavas... O kol kas su Nepriklausomybės diena! Ačiū, Tau Lietuva :)

Su meile, Emilija