Visą naktį Žvaigždei teko klajoti po neaprėpiamus miestelius, kol galiausiai rado pastogę - miške glūdintį namelį, kurį buvo apsiviję medžių šakos... Žvaigždė nė kiek neabejodama liko gyventi jai apribotą laiką, neišeidama laukan, bei valgydama dangaus užsilikusį maistą. Tačiau žmonių kalbos netilo, kiekvienas spėliodavo kas namelyje gyvena, bei saistydavo tai su dangaus nukritusiu kūnu. Nė vienas miestelyje gyvenusių žmonių, nedrįsdavo vakarais pasekti klajojantį ir tenais gyvenantį padarą. Vieni paistė mitus jog ten tūno vaiduokliai klajojantys miškuose, kiti - jog tenais gyvena ištroškę žmonių kraujo vampyrai, o treti manė - į žmogaus kūną pasivertęs padaras... Mįslės, ir mitai netilo, kol paskutiniąją dieną laukan į turgų iškeliavo Žvaigždė. Šįkart Ji pasipuošė Saulės dovanota suknele, Mėnulio įsigytus segtukus plaukams, bei Vandenyno kurpaites... Turguje buvę pardavėjai ir pirkėjai, akimis vis nužvelgdavo nepažįstamąją. Jie net mėgino sekti iš kur toji, ir kas per viena klajojanti, tačiau Žvaigždė nutuokė jog per smalsumą atvykdama į Žemę, gali ir nukentėti, tad jos balsui kuždant širdyje pasilikti ir pati Žvaigždė juo suabejodavo...
Paskutinį vakarą jai stebint seses danguje, Ji sukuždėdavo, atsidusdavo, ir taip dešimt sykių, kol galiausiai išaušus vidurnakčiui toji pavirto dulkelėmis, o jos rankose buvę segtukai - deimantais virto... " Aš žinau, kad troškau likti amžinai Žemėje, tačiau norint pasiaukoti kartais reikia padaryti tai ko galbūt niekad neišdrįstum jei ne pasirinkimai. Aš tapsiu dulke, kad galėčiau artimiau pažinti Žemę, kad galėčiau klajoti niekeno nedrausmindama, o mano dovanos virs žmonių įrankiais - deimantais, kurie lies ir trinsis žmonių rankose, bet bus neįkainojami ir ne kiekvienam įperkami..." - virsdama dulke ištarė Žvaigždė.
Gimtadienio proga šią pasaką skiriu Mamai!!
Dar kartą su gimtadieniu, Mamyte :)
Žvaigždėto vakaro Jums linki, Emilija
labai gražu ir miela! :3
AtsakytiPanaikintiAčiū labai, pradžiuginai savo apsilankymu! :3
Panaikinti