Norėčiau surinkti žvaigždes vėjo neštas ir apgaubtas, kad jos kabėtų virš galvos ir rodytų kelią į ateitį... Ateitį kurią sapnuosiu, kurią matysiu ir niuniuosiu, skleisiu ir atkartosiu... Būsiu toji nergaitė - fėja nesuprastoji, kerus nebenaudojanti, ir keliauninkė į sapnininką... Sukursiu pasakėčią lyg siaučiančią vėtrą, lyg supuojantį vaiką. Ir jei tu išdrįsi paklausti, aš tau atsakysiu klausdama : ar pats bent žvalgeisi, ar pats bent domėjaisi kas virš galvos kybo, ir saugo, kad nepasiklystum? Ir jei nors suabejojai suprasiu kaip nebylų suvokimą, suvokimą kuris griauna Tavo išankstinę nuomonę... O tu tik pažvelgk į dangų ( jei tai ir dienos metas būtų ) ir suskaičiuok įžvelgiamas žvaigždes... O jei jų nebūtų kas apšviestų dangų? Kas padėtų palydovui saugoti Tave? Aš tik klausiu savęs kaip ir tu manęs... Mokausi iš kitų ir tyliai svarstau apie dangų be žvaigdžių... Į langą beldžiasi saulė skleisdama džiugesišką spindesį, kuris glosto mano plaukus bandydamas griauti nebylius akordus mano galvoje... Siurblys klausantis sapalionių, ir saulės spinduliukų įdėmiai vėpso baigdamas savo darbą, ir tūnantis kampe saugodamas savo teritoriją. O aš... svarstau apie pasaulį... Atsakyk Tu, koks Tau Jis? Gražus, baltas, juodas, margas, liūdnas, rudeniškas, o gal tiesiog esantis ir plaukiojantis tarp mūsų?
Emilija
labai žavu!
AtsakytiPanaikintiAčiū labai, Akvile! :))
Panaikinti