Pavargau

Ar kada nors bandei save apgauti? Meluoti neraustant? Gyventi nežinioje, kuri jau pradeda įgristi kaip juodi klavišai, pasimaišantys viena kitai raidei... Šiandien einant akmenuotu keliu į mokyklą, masčiau daugiau nei reikėjo... Mintys sukosi vėjo greičiu, o gal net ir greičiau, ir kas žingsnį neduodavo ramybės. Žvilgtelėdavau link pastatų, namų ir tarytum ieškojau atsakymo, kurio man taip reikėjo. Akimis varsčiau kiekvieną praeivį, ir klausiamai žvilgtelėdavau, nors jie nežinia ar galėtų atsakyti į mane slegiančius klausimus... Galvojau, galvojau, ėjau, bėgau, stovėjau, ir vis sukau galvą... Ar aš save apgaudinėju? Ar mano šypsena, ir juokas mokykloje, bei mano keistas šmaikštumas - tikras? Ar viduje nesijaučiu vienišai? Ar nesijaučiu liūdnai, kai priekabiai sklinda iš kitų žmonių burnų... Kas aš šiuo metu? Šis laikotarpis mane slegia, lyg koks nesibaigiantis kelias link tikslo... Aš pavargau nuo minčių, ir išvis man nebepatinka gyventi nežinioje, kuri nesibaigia. Taip, aš turiu artimus žmones, žmones kurie man rūpi ir kuriems aš rūpiu, tačiau kažkas ne taip... O gal neįžvelgiu jų rūpesčio, pagalbos, ramsčio? Gal man negana jų skleidžiamos šilumos, pagalbos, meilės? O gal mano juokas - tik kaukė? Kas jei ji nublanks, ir virs tik laikina priedanga prieš manyje verdančias audras. Dar niekad nebuvo manyje tiek daug susikaupusių klausimų! Galbūt jaučiuosi pervargusi nuo mokslų, tos rutinos...? O gal vis nepriprantu prie naujų mokslų metų? Galbūt viduje vis dar esu paskendus vasaroje? Ar taip (kreipiuosi į smegenis) sunku atsakyti į mano kylamus klausimus? Būti ar nebūti? Gyventi realybėje ar nežinioje? 

Net jei dabar ieškai atsakymų, nesivargink, klaidos Tave užgrūdins, o džiaugsmai nuteiks optimistiškai žvelgti į pasaulį. Ir vis dėlto gyvenk, jei nežinai kaip eiti toliau?! Šok jei net neturi su kuo, dainuok jei net baigėsi daina, tiesiog bandyk kartoti iš naujo, jei tai darai teisingai! 

Su meile, 
Emilija