Mintys apie gyvenimą...

Jaučiuosi lyg manyje įsisiurbė nauja energija... Siausti kaip įtūžę šiaurės vėjai ir bandyti paleisti tuos kurie nebevertina mūsų laiko, kuris kadaise buvo tarsi amžinybė... Paleisti ir gyventi realybėje be jų... Džiaugtis dabartiniais esančiais žmonėmis ir bandyti dalintis laimę kartu. O juk taip gera kai užkrėti kitus šypsena, palieki jiems apsisprendimą ir pasirinkimo laisvę - šypsotis ar ne... Tačiau gyvenime reikia kuo daugiau dėmesio skirti savo džiaugsmui tiems kas Tau suteikia laimės, galimybės įgyvendinti tai ko trokšti... Visa tai turėtų būti kiekvieno širdyje dėl ko mes turėtume džiaugtis ir šokinėti iš laimės... Jog gyvenam tam, kad turėtume ką papasakoti anūkams, kad net raudonuotume ir dievagotumėmės iš gėdos... Kartais abejoju savimi ar džiaugiuosi tiek kiek galiu ar kartais nepersistengiu ir ar nepalieku tų kuriems manęs reikia... Kaip sakoma : "Nenusigręžk nuo tų kuriems esi reikalinga, ir nešvaistyk laiko tiems kas tau jo nepalieka!"Tokia gyvenimo ironija kuri įrodo, kad ne visais brangiais žmonėmis galime pasikliauti, nes tik likimas ir laikas parodo kurie yra verti vadintis brangiais žmonėmis. Nors laiko maža, tačiau pradedu atsirinkti kelyje sutiktus žmones. Išmokau vertinti ir mokytis iš kitų, suprasti ir būti suprastai, būti arba ne, klausyti ar ignoruoti, arba tiesiog leisti laiką drauge. Noriu paneigti tavo atsakymą, jog mes nebūsim kartu, nes aš tik žvaigždelė tarp kitų, o tu vienintelis mano šaltinis - mėnulis, be kurio negaliu gyventi... Manyje susikaupė per daug minčių Tau! Su meile, Emilija