Vieną rytą beskubėdama į mokyklą, minutėlę stabtelėjau
skaudamu šonu, ir atsirišusiu raudonu sportbačiu.. Šio raišteliai vilkosi
rasotoje žolėje, o kai raištukai buvo užrišti, pakėliau galvą, kaip toje
reklamoje į tikresnį pasaulį... Ir turbūt aiktelėjau išvydus gamtos grožį,
kurio nepastebėjau prieš tai žvelgdama pro nėriniuotas užuolaidas (galbūt jos
ir trukdė pažvelgti į pasaulį „kitomis“ akimis). Medis, kuris augo prieš mano
langą, kitapus gatvės, buvo pasidabinęs margaspalviais, rudeniniais lapais,
kurie krito žemyn lyg snaigės, per daug užsibuvusios danguje. Ir šį rudeninį
grožį spėjau išvysti tik šiandieną, stambteldama ir žvelgdama pernelyg
laimingai... Vis geriau išvysti mažus dalykus pavėlavus, nei išvis
nepabandžius pamatyti!
Kartais
norėčiau pasiskolinti akis, To kuris mato daugiau nei aš, Tas kuris grožisi
Tais dalykais, kurie stulbina pilkąjį pasaulį… Norėčiau pati sukurti spalvas,
Jas išvysti net tada, kai per daug rūpinuosi savais dalykais, verčiau
atsiribodama nuo jų. Aš būčiau Toji mergaitė, kuri didelio optimizmo dėka
siekia pasaulį padaryti Tokį, kokį ji įsivaizduoja, pradėdama nuo savo ydų.
Būčiau Ja, nes atsistodama prieš veidrodį nežvelgčiau į kankinančius spuogus,
ar į savo išvaizdą, ne visalaik tobulą, o norėčiau išvysti veidrodyje savo
savybes iš skirtingų pusių. Bet man reikėtų pasistengti, išmokti priimti
kritiką, be kurios nebūtų ir pagyrų, išmokti žvelgti į pasaulį kitaip, taip
kaip mato Toji mergaitė, brisdama per margaspalvių lapų jūrą. Ir kodėl man
nebūti kaip Tai mergaitei? Išmokti džiaugtis, tai kas duodama ir siunčiama, ne
vien būti laimingai, bet ir tą gėrį, bei džiaugsmą dalintis su kitais… Išmok! –
kužda Toji mergaitė, apglėbusi mane. Stojuosi ir ketinu
žvilgtelėti į veidrodį. Vos tik žvilgteliu, mergaitės ne kvapo nejusti. Bet kai
išvystu atspindį veidrodyje, išvystu jame Jos akis manyje, mano veide. Trokštu
susigrąžinti savas... Kad ir kiek verkiu, nepadeda, ir suprantu. Toji mergaitė
buvo mano sąžinės užspausta Aš. Jos akys seniai nežvelgė į pasaulį, nes užgožė
manosios – savanaudiškos, ir gobšiškai priešingos. Akys netapo tomis, kad
matytų, įžvelgtų tai kas naudinga, gera, išvystų kito žmogaus širdies kertėlę.
Ne, tai ne jos, kol susigrąžinau savąsias. Jos grįžo kitu pavidalu, taip
įtikindamos mane pamiršti praeitį, kuri buvo tik tuščia taurė, persipildusi
beprasmėmis detalėmis. Praeitis kuri prasidėjo nuo rugsėjo laikotarpio... Bet
aš žinau tik viena, aš IŠSILAISVINAU!
Su meile, Emilija :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą