Amžina kelionė link savo knygos...

Paklydę tarp žemės ir dangaus,
Atsiskyrę nuo realybės,
Ir iškeičiantys ją į fantazijas beribes,
Kurioms net vietos nebeliko...
Kaip prisiminimams likusio stalčiuko...
***
Aš viena tarp jų.
Pasirenku tas vietas, tas atsibodusias vietas, kuriose galėčiau tūnoti skaitydama knygas.
Tyla ir aš, o kartais ausyse skambanti muzika iš ausinukų.
Tas lengvas, pakylėtinas jausmas, sekmadienio rytą praleisti su knyga rankose, ir kelias valandas atsipūsti negalvojant apie laukiamus namų darbus.
O, kai atsisėdi, mintimis paskendusi plaukioji tarp sąsajos su tikrove ir knygos, kurioje pats įdomumas dedas.
Ir tie puslapiai kvepiantys paslaptimi, apipintais košmarais, ir tomis iš tamsos išnyrančiais šešėliais, kurie neša grėsmę knygos herojei...
Ir vis gi, tas malonus jausmas kai verti puslapius nenumaldomu greičiu, o kai prieini smalsumo vedama pabaigą, gailiesi, jog baigiasi knygos istorija, pasakojimas vedantis dar didesnės fantazijos link.
Kai knyga pasidžiaugi pusvalandį  perskaičius, šiai pasakai : iki pasimatymo, ir vildamasi dar kartą išsitraukti ją, padedi į lentyną, prikimštą knygų, kurios kartais noromis iškrenta bežaisdamos su manimi...
Aš vis dar negaliu apibūdinti jausmo, kaip gera jog yra knygos. Jog knygas pažinau nuo mažens. Gal nevisada padėkoju joms, ar jų autoriams - rašytojams, tačiau dar gerą savaitę nešioju padėką širdyje, už tokį įsimintiną nuotykį... ☺
Ech, kvėptelėju naujo potyrio ir užsimerkdama svajoju, bei spėlioju apie ,,Tamsa, kuri prabudo" pabaigą. O tu ką skaitai? Ar ką nori perskaityti? Lauksiu atsakymų ☺
Su DIDELE meile širdyje,
Emilija