Netikėtas drąsos apsilankymas

Kartą mane aplankė drąsa, atrodanti drąstiškiau nei įsivaizdavau, kadangi ši buvo pusnuogė, neprisidengus net kojų, kurios buvo paženklintos praeities šešėliais, ir užgauliais žodžiais, kurie virto mėlynėmis ant barbiškai kūdų kojų. Drąsa įžengė su trenksmu, po savimi palikdama tylą. Aš jos bijojau ir kaip visada neprisileidau artyn, kad neatrodyčiau kiek keista nei kitos asmenybės išgyvenančios paauglystės etapą. Drąsa smagiai šleptėlėjo visu svoriu ant grindų ir apvirto iš tingulio. Spoksojau. Žodžiai užtrigo gerklėje ir prarado savo egzistavimą. Praėjus penkioms minutėms drąsa pakėlė akis į mane ir dabar lyg butu įžengus mano kambarin pasisveikino. Aš linktelėjau tuo pačiu atsaku, ir jau norėjau klausti ką ji čia veikianti, bet drąsa garsiai išrėžė tai ko aš nesitikėjau, arba tikėjau nejučiomis...
- Nuo kada Tau pradėjo rūpėti kitų žmonių nuomonė?
Jau norėjau atsikirsti, bet drąsa kalbėjo toliau žaisdama su manimi kaip su dar viena tuščiagalve marionete.
- Kokia ironija, kai Tu vengi tų, kurie Tau nuoširdžiai rūpi. - Ji pažvelgė į mane matydama mano akyse baimę, ir patvirtinančią teisybę. - Nebandyk rodytis miniai nesišypsodama, ir slėpdamasi po kauke. Žinau tik tai, kad jis laikinas įrankis, ir prireikus pagalbos nebesuprasi savo jausmų, gyvendama su ja.
Krūptelėjau kiek apie mane ši ponia nutuokianti, ir jaučianti mano permainas viduje.
- Bet kaip Tu...?
- Ech, nesupranti iš kur visa tai žinau?
- Kaip ir...
- Na aš buvau Tavo dalis. Buvau ta savybė, kuri labiausiai tikau Tau. Mes buvom draugės, kol pradėjai galvoti taip kaip jautiesi. Ir staiga įsikišo niekam nereikalingas abejingumas, kuris deja sugriovė Tavo pasitikėjimą savimi, ir lukeščius į vietą po saule. Tu pradėjai gėdytis savo jausmų ir tų žodžių, kurie buvo įrankis būti kitokiai... Meniškai... Tu praradai mane. O aš Tave. Ir mes išsiskyrėm su baimę akyse.
Apmaudžiai svarščiau visus tuos skirtus ponios žodžius man, ir supratau savo būseną kaip jaučiausi paskutinėmis dvejomis savaitėmis. Abejojau dėl visko, o tai baisiausia kas gali nutikti žmogaus susijaukusiuose jausmuose... Aš tylėjau ir merdėjau man nebūdingoje būsenoje, ir nenutuokiau kiek praleidau dienų be tikrosios aš - drąsos, kurios nestigo man būti laimingai ir meniškai merginai vienu metu, bet aš sugrioviau viską, prisijaukindama abejingumą ir tas strėles skirtas nuo žmonių, kurie siuntė jas su pavydu... Aš svarščiau, ir kai pakėliau ašarotas akis, ir netikėtai išvydau bešokančią merginą, ir ach... tai buvo pakylėtas jausmas nubraukti ašaras bei matyti paslaptingai atsiradusią merginą, nes aš buvau toji laimingoji šokėjėlė... Ir ką Jūs į tai? O, gi tai, kad aš prisiverčiau jog mano širdis šoktų, nes jei ne drąsa gyvenčiau pasaulyje tarp tų abejingumo sienų.
AŠ ŠOKU! O JŪS?
Begalo laiminga fėja,
Emilija