Gyvybės samprata, ir bejėgiškumas širdyje...

Dažnai girdime pasakojimus, mokymąsi būti geru, gražiu, draugišku, meiliu ir nė žodeliu neskaudinti kitų. Kartais tai būna nesuprantama, kaip galima neatsikirsti replikoms, kurios duria į skaudžiausias vietas, bei širdis, kurios kraujuoja iš liūdesio, bejėgiškumo, ir baimės prasižioti... Taip, būna. Būna, kad ištartas žodis skaudžiai atsilieps kitam, tačiau ar tie kurie mus pirmiau įžeidžia, pagalvoja apie mus? Jie ginasi - atsiliepia balsas. Ginasi nuo pasaulio, užsisklendžia bjauriais žodžiais, kurie tampa jų gynybine siena nuo išorinio pasaulio, bukų protų, ir pilkų dviveidžių. Tačiau kam visa tai? Po žodžių gali išsirutulioti į kai ką daugiau. Žingsnis po žingsnio, ir visa tai virsta muštynėmis, nuodėmėmis, kurios giliai įstringa mūsų galvose, kurios tuo metu tyli, kai rankos nevaldomos smogia... Smogia į ateinančią nebūtį, tylą, ir virstantį košmarą... O jei smūgis virs skaudžia priemone, ir priartės prie skaudžiausio plano - mirties, kuri kaip gyvybė, vieną kartą ateinanti, ir kartą išeinanti... Ką reiškia gyvybė ir tie žodžiai, virstantys jos neegzistavimu... Gyvybę kiekvienas mato savaip, ir supranta vienaip, ir kas gi ji šiam susimaišiusiam pasauly, kai begalę gyvybių, reiškiančių pražūtį, atrodo tik juokai, prieš tūkstančius kitų... Ar taip greitai iškeliavusių danguj, ir palikusius mus gedėti, pakeis jų vietas kiti? Ašarose paskendę, mes žvelgsim aukštai, įsivaizduodami aukų veidus, ir prašydami, kad patys jaustumėmės saugiau, jei jie negalėjo taip pasijusti... 

Nėra nieko bejėgiškiau kai negali nieko padėti tiems, kas pajautė artimojo mirties jausmą, tiems kurie nespėjo atsisveikinti su brangiausiais, ir vis gi, koks pasaulis maištingas prieš problemų jūrą, ir audrą, kurios neišvengsim... Taip, mes turime dėkoti Dievui, už tai, kad mus supa dėkingas kraštas be cunamių, žemės drebėjimų, terorizmo išpuolių, tačiau tai nereiškia, kad turime smerkti kitus už tai kas esą savimi... Turime gerbti kiekvieną, net jei jis keistesnis, nei Tu. Turime vienytis, turime kovoti prieš blogį, kuris kyla prieš gėrį. Turime suprasti vieningumo sampratą, kaip ir gyvybės, bei išmokti mylėti esančius čia ir dabar. 

Kad pasaulis netaptų toks liūdnas, nespalvotas, ir beprasmis, paimkime spalvas, kurias laikome širdyje, ir nutapykime jį. Ypač skaudžius įvykius išgyvenančią Prancūziją. LAIKYKITĖS! 

‪#‎PrayforParis

Tamsai esant, būkime šviesoje, būkime tyloje, kurioje paskęs tik mūsų mintys, bet tuo pačiu mes šnibždėsim maldos žodžius, išreiškiančius vienybę ir liūdesį prancūzams... Būkime širdyje kartu! Labanakt... 

Emilija