Išmokime gyventi

Kartais taip sunku sugrįžti į realybę, kuri po truputį smukdo ir žemina. Taip sunku išgyventi kiekvieną kart, kai atrodo tapai laiminga, ir staiga ateina Jie. Tie žmonės kurie sužlugdo Tavo svajones, būti laimingai... Kodėl jie negali būti taip pat tokiais visaverčiais ir šypseną nešiojančiais žmonėmis, vietoj to, kad pavydžiai smerktų mūsų gyvenimus, nes jie neturi teisės. Neturi, kaip ir mes. Kadangi reikia mokėti gyventi savąjį gyvenimą. O jei nemoki, stengtis, vardan savęs, kad nugyventum doriai. Galbūt ir vėl kartosiuosi, tačiau man sunku suvokti pavydą, kurio pamažu vengiu atsisakyti. Ir jei sakai, kad aš pavydžiu, tai atsakysiu : klysti, jei taip manai, kadangi aš jau išmokau gyventi be jo. O ko mes turime pavydėti? Tuščių daiktų, kurie tik naudojami ir nieko daugiau, verčiau išmokime džiaugtis tikrais dalykais, kuriuos sunku susigrąžinti arba nusipirkti. Kad ir žmogus, suteikęs mums gaivaus oro, ir nuspalvinęs gyvenimo vertę - jau yra vertas pagarbos, ir meilės... Tai kas mums svarbiau gyvenime?
Palikę pėdsakus, kad mokytųsi kiti, paliksim dalelę savęs, tai argi naujas megztinis, dėl kurio turėtum pavydėti, ar tai priklausys mūsų prigimčiai? Ar tai viskas ko mes norime? Kyla labai daug klausimų, į kuriuos atsakymai pamažu dingsta, lyg smėlis primenantis vasarą, ir begalinę jūrą. Tad nusišypsok prisiminimams, svarbiems žmonėms, ir paskambink tiems kas laukia Tavo skambučio. Tai bus naudingiau, nei ieškoti savyje netobulumų, ar naujo megztinio spintoje, kurioje slepiasi kartais ir visai liuksiški drabužiai...

Su meile,
Emilija
P. S. Gero savaitgalio ☺