Rūbai be kūno

Bėgau greičiau nei maniau, o ir kūno kultūros pamokos buvo tik į naudą, spartesniam bėgimui, kadangi net vėjo nejaučiau, kuris šią dieną buvo neapsakomai galingas, kad būtų nusiautęs visas susiraizgiusias mintis galvoje. Bėgau, kol pasiekiau nepažįstamą vietovę, kurioje kartą svečiavausi su tėvais. Bet ši apylinkė, ar gyvenvietė, buvo apleista, ir ne tokia marga, kaip, kad prieš metus.. kai kiekvienas namas švietė nuostabia šviesaus atspalvio spalva, ne taip, kaip dabar, kai kiekviename name liko po mažas neryškus atspalvis, nutrintas lietaus ar saulės kaitros... Toje namų sumaištyje išvydau pažįstamai matytus „Nirvanos“ marškinėlius, kurie neturėjo kūno. Marškinėliai plėvesavo, derindamiesi prie pilko atspalvio kelnių, kurios buvo nusmukusios, ir net nesimatė avėtų batų.

Juodaplaukis šiais rūbais nesipuošė, jo čia net nebuvo, tik netikra kaliausė, apsirengus tais pačiais matytais rūbais parduotuvėje. Nežinau kodėl, bet aš buvau pašiurpus nuo vaizdo, nes kuo toliau traukiausi iš šios apsėstos vietovės, tuo artyn sėlino rūbai. Rūbai be kūno. Šiurpino mintis, kad manasis vaikinas buvo išgalvotas, arba baisiau, kas gali nutikti, vaiduokliškos sielos. Tik ar iš tikrųjų jis nepriklauso mūsų pasauliui, gyvendamas čionai, ir tempdamas išvargintą šešiolikmečio kūną.

Iš apylinkės galėjau pabėgti, turbūt savo pąmastymais išvarginau, matytą neegzistuojantį padarą su Tylenio rūbais. Kai apylinkę palikau dūsaudama iš baimės, ar verčiau gąsdinančių minčių, rūbas, net ir papūstas vėjo, nebejudėjo, tik susmuko, lyg turėtų žmogaus kūną, bet jis neturėjo, tad ramiau jaučiausi, jog mintimis jo nenužudžiau. 

Namuose, į kuriuos įžengiau, po gerų dviejų valandų nuo įvykio parduotuvėje, namai jau įgavo ir blynų kvapą, kuris vijosi mane beskubančią laiptais, norėdama kuo greičiau atsigulti. Nors saulė kaitino už lango, o dabar ir vėjas kiek aprimo, viduje drebėjau iš šalčio, lyg turėčiau temperatūros, tačiau man įžengus į kambarį, nespėjau nusižiovauti nuvejant tokias mintis, kai suskubau apsižvalgyti, ir mano kambarys pasikeitė. Plakatai nebekabėjo, lūpdažiai nesimėtė ant žemės, o kilimas kuris buvo sujauktas, nuo kūrybinės erdvės, buvo neapsakomai baltas. Keistai suvirpėjau, ir jau ryžausi teirautis mamos, kas nutiko mano kambariui, kai užuolaida staigiai pakilo, įpūsdama mėtų kvapo. Sumišau.

- Ar Tylenis, geriau jaustųsi, jei Tave matytų šalia? – pažįstamas balsas tyliai uždavė šį klausimą.

- Tylenis neegzistuoja. Tamsių atspalvių apylinkėse mačiau jo rūbus, bet ne jį, ar jo kūną.

- Egzistuoja, jei pasiektum užuolaidą, ir ją pakeltum. – skardžiai atsakymą pateikė gyvastis, tupinti mano kambaryje.

Nesiryžau nukentėti ir vėl, kaip parduotuvėje, bet mano smalsumas buvo didesnis, nei tą kart. Priėjus apčiuopiau užuolaidos kraštą, ir jį nuleidau, susidurdama akis į akį su juodaplaukiu. Šįkart jo akys žibėjo daugiau, nei tą kart, o šypsena kvietė atsisėsti ant lango, kad sužinočiau, kas tie rūbai be kūno.

- Aš nebijojau Tavęs įsileisti, o Tu nebijok man papasakoti, iš kur Tu, ir kas tie rūbai plėvejantys vėjyje. – įdomumo dėlei, atsargiai tariau.

- Jei su manimi skrisi į Gylybės medį, tada gausi visus reikiamus atsakymus. – paslaptingai keldamas antakius, tarė jis, balsu kuris buvo saldesnis, nei tą kart apiplėšiant parduotuvės kasą.

Paėmiau jo ranką, tačiau ji išslydo iš mano gniaužtų, ir nejučiomis cyptelėjau, lyg šokčiau iš lėktuvo būdama tik su parašiutu, be pažįstamo žmogaus. Tačiau jis apglėbė iš jo nugaros dygstančius juodus sparnus, ir tyliai kvėptelėjo naujai oro, o aš išsigandus nuo juodaplaukio pasikeitimo antrą kart cyptelėjau. Tada jis atsisuko, ir jo akys buvo juodai pamėlynusios, nuo sparnų veržimo, ir šis išdidžiai cyptelėjo, auksiniais dantimis. Aš pašiurpau, ir visas jo gražumas dingo, per vieną akimirką, o aš tik laikiau ledinę jo ranką, norėdama pati įgyti sparnus skrydžiui, bet jo rankų mostai neleido to padaryti. Aš buvau svetimšalė, ir jo pasauliui nepriklausiau, kaip tą kartą, kai jaučiau, jog jis turi didelę paslaptį...

- Mano pasaulyje Tu būtum ragana, su vidine nuojauta. – pratarė žmogus, kuris mano akyse nepriklausė žemei, o dangui, kuris buvo kiek toliau nei tikrasis dangus.

Skridome žemės laiku apie keturias valandas, bet greitai, tad visas laikas, kuris atrodo truko apie valandą, prabėgo akimirksniui, o paslaptingasis juodaplaukis, skriejo lyg lenktyniaudamas su vėju, arba norėdamas mane įbauginti, skrydžio trukdžiais, pakeisdamas kryptį, ar apsiversdamas kūlverščiais ore, laikydamas ir prilaikydamas mane juodais sparnais, kurie buvo susiraizgę aplink mano rankas, kad neiškriščiau, staigiai Tyleniui pasukus. Kur skridome kraštovaizdį puošė neaprėpiamos jūros, ir augalai siekiantys mus, kurie tarpusavyje kalbėjosi, kaip būtų puiku papusryčiauti, pagal prancūzų receptus, deja neturintys tam tikro užsakymo mėsos, o kai šį žodį vartodavo gėlės, su keistais žiedais, jos tarytum šnypšdavo iš alkio, kaip žemiškosios gyvatės.

- Iš tikrųjų mano pasaulyje vietoj gyvačių egzistuoja augalai, mintantys pagal prancūzus, tik vietoj vienų ingredientų, keisdavo kitais, pavyzdžiui žmonės. – saldžiai paaiškino Tylenis, atsisukdamas į mane, ir laukdamas mano reakcijos, kaip įrodymo, ar išsigąsiu. O, tada neiškentęs nusijuokė, ir pratarė, gailestaudamas. – Juokauju gi.

Įkvėpiau, ir nervingai nusišypsojau, jausdamasi nesaugiai keistame pasaulyje, kuriame oras turėjo net gi mėtų kvapą.

Kai nusileidome viduryje jūros, kuri neturėjo vandens, tik permatomo skysčio, gailiai suklupau, lyg mane išsekintų ši kelionė, ir nervingai sukūkčiojau, norėdama namo, arba jausdamasi geriau, jei namai būtų čia. Tačiau juodaplaukis nekreipė į mane didelio dėmesio, arba praleido pro akis tokį mano elgesį, kad šis, tik pasiėmęs jūros gilumoje pagalį, sukramtė. Šlykščiai nusipurčiau, ir vangiai pasibjaurėjau, lyg dar be kelionės keistenybių nebūtų nieko daugiau...

- Jūros vaisius, pavadinimu konsolitas. – paaiškino Tylenis, lyg padaręs nusikaltimą.

Palinksėjau, lyg būtų buvę normaliausias paaiškinimas, ar užkandžiavimas keisčiausio pagalio.

Kai Tylenis dar kartą išsitiesė, ir vangiai nusižiovavo, jo anglies spalvos sparnai susiskleidė, o akių spalva pasikeitė į violetiškajį atspalvį, ir vos tik praėjus minutės tylai, Tylenis atsisukęs pirmą kartą per šiandienos įvykius ištarė:

- Sveika, Nerile.