Kaukėti mane gąsdina

Kartais pasimetu. Apsižvalgau ir pametus, šaukiu iš nežinios, kol galiausiai mane suranda Aš. Taip, manau aš pasimetu savo mintyse, kol pagaliau viena mintis mane ištraukia iš keblumų, ir tada lyg užspringusi karšta arbata palengva atsidūstu iš nerimo. Nerimas arba ilgi klausimai mane žlugdo. Lyg ieškočiau neduoto atsakymo, matematikos sprendiniuose. Tas pats ir mano smegenyse. Aš ieškau. Aišku su kliūtimis, ir viltimi išvysti šviesą. Tik ir šviesa klaidinanti. Jos yra kiekvienoje praeivio širdyje. Tik skirtumas tas, kad vienos šviesos gydo, o kitos spaudžia Tavo svajones. Žmonės negailestingi, nes vis pagaili šviesos. Tenka man ją rasti savyje. Tik kartais man jos trūksta, kad pabusčiau. Išnirčiau iš minčių jūros, kol nepaskendau. O, plaukti joje nemoku. Sunku dar ir tai, kai tikiesi gauti iš "gero" žmogaus šviesą ir staiga susimauni. Tas geradaris nėra jau toks, tik dar vienas šmikis. Ir gudresnis nei maniau. Tada pasimeti, ir kokią savaitėlę ar dvi nebepasitiki kitais. Labiau iš nusivylimo, nei apgaulės. Ir labiau iš skausmo, nei liūdesio. Širdgėlos skausmo.

Taip ir skauda, kai Tave apgauna žmonės. Savo "tiesomis", kurios baisesnės nei kaimynės sapalionės. Žmonės dar moka svaidytis žodžiais, lyg tai būtų žaisliniai peiliai, kurių labui kauptum taškus, kitam lygiui. O, jog kiti irgi turi jausmus. Net ir tas kuris mėtosi skvarbiais žodžiais. Tik jis neišdrįsta susigrąžinti ar parodyti. Bet... ar verta skaudinti kitą?

Dar man sunku suprasti, kaip kitiems žmonėms lengva misija meluoti kaukėmis. Lyg nieko niekur pasakoti ir atsiskleisti kitiems, o paskiau atsiskleidus tiesai, suprasi, kad visos žmogėno istorijos, tik tebuvo pasakos. Kaip, kad kur skaito vaikams. Ir tada tenka dužti viltims, ir svajonėms, pasitikėti tuo žmogumi. Tada tenka atsisveikinti, tuo skaudulingu balsu, kaip, kad nutaiso žinių vedėjai, ir uždaryti to žmogaus duris. Išeini ir nebesupranti ką padarė jis. Primelavo, ir ne savo noru išėjai. Sunku ir atsisukti, kai taip norisi. Bet pagalvoji, kad galbūt jis matuojasi naujas kaukes, kurias rodys kitiems sutiktiems žmonėms. Tada vemti norisi, nuo jo savanaudiškumo, ir tiesiog sparčiu žingsniu išeini. Paskiau nepastebimai bėgi. Nuo kitų gyvenimų. Bijai, jog vėl gali Tavimi pasinaudoti, tad kai grįžti pas save, uždarai kitiems prieš nosį duris. Štai taip. Ir verki, klausantis Alessia Cara dainas.*
*(nors man jos nėra liūdnos)
P. S. Jei ir kada Tau taip nutiks, neverk. Nemanau, ar žmonės su kaukėmis būdami verktų. Nebent iš tikrųjų gailėtųsi ką padarė.

Su meile, Emilija ❤