Juodaplaukis besielis arba kaip aš istoriją sukurpiau

Kvapą gniaužiau nuo pat ankstyvaus ryto, kai vaikinukas kurį sapnavau, pasirodė parduotuvėje, kurioje pirkdavau tuometinį perkamiausią žurnalą, su keisčiausiu pavadinimu, panašų į kojinių duetą, lyg kojinės ir taip nebūtų suartėjusios, dėl žmogaus pėdų. Ir tas vaikinukas, kurį sapnavau iš tikrųjų buvo juodaplaukis, ir net buvo matyti, kad jo plaukai buvo natūralūs, kaip, kad žąsies plunksnos, ar natūralios mano putlios lūpos. Jo plaukai nebuvo dažyti, kaip tų žmogėnų, su lyties nukrypimu, o ir marškinėliai, su "Nirvanos" grupe, atrodė žaismingai, ir kitoniškai, nei visi mano matyti vaikinai, tačiau mano manymu, jis slėpė ir svaiginančią paslaptį, kurios pasauliui nepriklausiau...

Taip man bemąsčius, apie jo savybes, ir paslaptį, nutariau ir vėl įsigyti tą patį, seną leidinį "Kojinių duetų", ir dar kartą paaukoti savo pinigus iš kiaulės-taupyklės, kai priėjus prie pardavėjos, ir jau man įsibėgėjant pirkti, už manęs staigiai atsistojo, vos kvėpuodamas tasai vaikinukas. 

- Tyleni, ir vėl Tu? - nedrąsiai, nesuvokus padėties paklausė pardavėja, lyg būtų gavusi šoką.

Vaikinas apsidairė, lyg į jį nesikreiptų toji sumišusi pardavėja, o paskiau supratęs atsiduso. 

- Manyčiau, taip. Ne gi, neatpažįstat? Ar garbanas nusikirpus pasikeičiau?

Pardavėja, dar tylėjo, ir lyg iš seno, sulėtinto filmo, atsiduso skaisčiai nuraudusi, o tada kreipėsi į mane, prašydama sumos, už pirkinius. Padavus smulkius, jau ketinau eiti, kai pajutau ledinį žvilgsnį, iš už nugaros. 

- Nejaugi, Tylenis gražesnis netaptų, pabuvęs šalia Tavęs? - atsklido balsas, bet atsisukti nuo jo saldumo nenorėjau.

- Ar tai retorinis klausimas? - lyg nebūtų dar kvailiau, paklausiau. 

Ir tada traukos jėga atsisukau taip sparčiai, kad vos nenugriuvau ant slidžių grindų. Stebuklingai buvo dingus pardavėja, o Tylenio slapyvardžiu juodaplaukis vaikinas, stovėjo prie kasos, kurią jisai švarino. 

Keisčiausia, tai, kad nieko negalėjau padaryti, sumirksėti, ar net gal uždrausti, kai man užsimerkus, pajutau vėjo gūsį pro duris, ir vaikino dingimą... Šis dingo, o gulėję pinigai buvo išgraibstyti, lyg saldainiai akcijos metu. Tada pagaliau suvokiau, padariusi klaidą, ir taip stipriai sureagavusi į vaikiną, lyg į nežemiškąjį kūrinį, o dar patikėjau, kad jisai kitoks, ir neva meniškos sielos, bet greičiau besielis. Juodaplaukis besielis, su balsu, kuris rėžia ausį. 

Ir tuo metu, atbėgus pardavėjai, su agurkų stiklainiu rankose, suvokiau esanti beviltiškoje situacijoje, kurioje net nesuvokiau atsidurianti, nes tą akimirką gulėjo besišvaistantys pinigų likučiai, centai, ir kasą, kuri bejėgiškai buvo išlaužta, ir ne laiku atsiradusi aš. Lyg to nebūtų negana. 

Pardavėjos nuostabai, tylėjau, ir staigiai apsisukusi, jau ruošiausi kurpti planus, kad nesu vagilė, ir nebuvau tokia, ir tai tik tebuvęs atsitiktinumas, kad papuoliau nelaiku, kai suvokiau, kad mano kojos stypso už parduotuvės durų, ir tuoj supratusi, už nugaros, parduotuvės viduje, pajudėjusią pardavėją... ir tada kaip tikra bėglė, birželio dienos vidury pradėjau bėgti, bet dabar ne namų kryptimi, o man pačiai nesuvokiama kryptimi, lyg mane kas trauktų, tas pats magnetas, kaip traukė artyn link to juodaplaukio Tylenio...