Prisipažinsiu, kiekvieną dieną, koki ji bebūtų, nešiojuosi šypseną, ne pačią plačiausią, gal ne visados tikrą, bet tyrą... Nuoširdžią. Tarytum, laisvai galiu verkti, šypsotis, tačiau man norisi tik šypsotis, skleisti gėrį kitiems, ir dalintis juo. Ne visados supras žmonės, priims tai kaip apgaulę, ar apsimetėlio kaukę, tačiau labai suklys...
Aš šypsausi nuoširdžiai, ir tik vienas Dievas težino kodėl!
Manau, todėl, kad nebijau slėpti jausmų, paleisti juos vėjais, ir džiaugtis tarsi pavasariniais žiedais...
O tų bėdos, kurie nesupras tikrų šypsenų, neišgalvotų jausmų, veidų, bylojančių tiesą, ir ašarų - sūrių, tačiau nebūtinai pilnų neapykantos, verčiau didelės laimės...
Tačiau norint įžvelgti dalykus, kurių kiti nepamato, reikia turėti išties tikrą širdį, ne akmeninę, o nepaprastą - didvyrišką, gerą! Su ja, gali nuversti kalnus, nugalėti slibinus, švelniai pakutenti pikčiurnos kulnus, ir kvatoti iš širdies, nes tik tuos dalykus galima matyti širdimi...
"Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo."
Su meile, Emilija
Nu...Jau pacio pirmo sakinio pradzioj as supratau, kad tiesiog Tu gali sitaip...sitaip susimastanciai parasyti.
AtsakytiPanaikintiAčiū, Gabija, iš džiaugsmo net šoktelėjo širdis... ;)
PanaikintiLabai Tau dėkuj, už palaikymą :)