Pokalbis autobuse

Sustojus autobusui, paskubomis įlipau ir čiršktelėjau nuolatiniu, kuris buvo šiek tiek apglamžytas... Man akimis beieškant laisvos vietos, prisėdau netoli nuo bobučių kurios čiauškėjo net garsiau nei vairuotojo grojantis radijas. Klestelėjau patogiai pasimuiščius ir išsitraukiau užrašus, kad galėčiau kurti, tačiau ramybės nedavė vis tos pačios čiauškiančios močiutės nuo eurų iki Radžių...
Žvilgtelėjau pasižiūrėti kaip jos atrodė - pirmoji kuri kalbėjo apie eurus, buvo kiek senesnė nei toji kuri gyrėsi kaip mėgstanti Radži.
- Bet tu įsivaizduok, kaip nepatogu apsipirkti eurais. Tai šen tai ten praperku, o atrodo tiek nedaug... Bet kur tau, jau va vieną dieną žiūriu jog pensiją visą prapirkau. 
- Oi, Maryt, paskolinsiu tau pinigėlių, tik va, man įdomu kada Radžiukas pasirodys, tiek žinok neatsižiūriu į jį... Ir per KK2 žiūriu! 
Senoji tik numojo ranka purkšdama seilęs ir pasitaisydama rankinuką. 
- Eik, eik iš kur pinigų gausi, jei vis praperki ant tų suknelių... Jų ir taip va iki kaklo turi. - nusijuokė moteriškė rodydama rankų mostais suknelių kiekį.
- Anūkų dėka, tokia turtinga esu! - atsakė ši, tik papūsdama lūpas. 
- Nejaugi? - šyptelėjo senesnė moterėlė. 
- Nejaugi, aš tau meluočiau... O jau geležinkelio stotis, reik lipt, paskiau sūrio nenusipirksim... - prašneko anoji, griebdama draugę už rankos.

***
Galiausiai joms išlipus, atsidusau klausydamasi grojamo radijo, ir galvodama, kaip gera tokiom senučiukėm dalytis nuotykiais, ir galvoti apie skudurus bei Radžius... 
Šen bei ten žvilgčiodama išvydau naujai įlipančias senučiukes, o tada, kad negirdėčiau dar vieno pokalbio, kuris vertė mane žiovauti, įsikišau ausinukus...

Su meile, Emilija :)