Ak ta anglų kalba...

Rymauju galvą nuleidus ir bukai žvelgdama į anglų vadovėlį, beveik neįskaitau kas tenais parašyta, bet ir nebandau skaityti...

Žvelgiu ir tiek...

Ašaros kaupiasi, tačiau jas sulaikau... Vienintelė mintis, kada aš ją po galais paruošiu?

Nė viena mintis nekirba ir nelenda galvon, basomis kojomis tabaluoju į kompiuterio laidą, tačiau net išjungtai muzikai negaliu susikaupti...

Matau tik juodas raides, kurios kartais šokteli, erzindamos mane... Matau jas šoktelint ir nubraukiu šalin, kad nelįstų ir nepradėtų su manimi kvailioti... Tačiau širdis atsilaisvina iš pykčio gniaužtų, ir palengva nusiramina įsitraukdama į raidžių žaidimą...

O, tada pradedu suvokti anglų kalbos laiko sakinius, kurie nedavė man ramybės pusę dienos... 

Kitą kartą bent trumpam pasiduosiu raidžių žaismui, ir giliau įsiskaitysiu salygą, nei visą dieną bukai spoksosiu...

Su meile, Emilija