Akies krašteliu į užkulsius

Įkvėpiu gryno oro žvalgydamasi po sceną. Ji dar tuščia, tačiau aktoriai jau ruošiasi... Jie niekuomet nelaukia paskutinės minutės, ir visada žino, kad reikia suvaidinti kuo puikiausiai! Ir man tai patinka. Patinka jų požiūris į darbą, darbą kurį net nereikia dirbti, jei tau jis patinka, tu jauti tai širdyje... Ak! Apžvelgiu stalus, režisierę giliai mąstančią, ir besirikiuojančius vaikus, mokyklėlės mažuosius aktorius... O aš iš jų tarpo. Tik, kad kirmėlaitė graužanti bežydinčias rožes... Įkvėpiu ir stengiuosi nesijaudinti. Viskas turi būti puiku - raginu save... Kai pradeda rinktis žmonės, publika stebinti mus ir vertinanti, susijaudinu bet... Aš juk ištreniruota kirmėlė! - šypteliu. Tada pasitempiu ir užsidedu žalią kapišoną pasirengusi publikai parodyti savo talentą...

Emilija :)