"Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu
verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, būti tiesiog kartu. "
Manau kiekvienas iš mūsų turime brangius žmones, draugus
kurie supranta iš pusės sakinio, juokiasi iš nukritimų, tiesiasi ir keliasi
kartu regėdami tik šviesą tunelio gale… Yra ir tokių kurie iš pirmo žvilgsnio
atrodo begalo geri draugai, kad jie padės nelaimėse, supras, arba bent
nusišypsos kai reikės… Bet. Tiesa būna per daug karti, negu pats pirmas
išvaizdos padarinys.
Mes su Elija esame
labai skirtingos, bet vidumi kiek panašios. Mus abi traukia panašaus tipo
berniukai, abi rengiames išskirtiniausiai iš klasės, mat esame kiek maištingos
asmenybės. Net kartais pagalvojame jog esame sesės, bet tik numojame ranka ir
toliau juokaujame… Elija galvoja pereiti kiton mokyklon, nes jos tėvai žada
keisti darbovietę ir vietą…
Dažnai su Elija apie tai pasikalbame, ir kuo toliau tuo
nerimas graužia širdį. Bijau jog išaus ir nebepamatysiu jos klasėje, bei
namuose… Su Elija kiekvieną sekmadienį po pietų susitikdavom, kad padarytumėme
pamokas, bet šikart ji negalėjo atvažiuoti pas mane… Kodėl? Kodėl? Kodėl? –
klausiau visą likusią sekmadienio popietę, bet staiga nutilau kai gavau žinutę
iš jos…
Ar ši istorija turės pabaigą nuspręsite Jūs, skaitytojai!
.jpg)
Kaip ir žadėjau prieš rašydama paminėsiu vieną faktą apie save : ,,Dievinu vanilės kvapą" bei dar vienas "Retkarčiais bijau aukščio".
Iki kito karto :)
Emilija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą