Žvilgsnis langan...

Sidabrinis rūkas padengė laukus, visas medžių šakas... Jos tarytum puošėsi... Žvilgsnis krypsta į laukus, kurių žolė pasislėpus po rytmetčio sidabru... Paliečiu mintimis, žolės stiebus, skambteli, tačiau linguoja nenustygstamos vietoje vėjo kryptimi... Atsistoju ir tarytum pradedu šokti, nejudindama kojų, tačiau širdy kirba jausmas, kodėl man nepajudinus kojų? Išdrįstu, ir banguoju, neliesdama žemės, tačiau kai pakylu nebematau skambančių žolės stiebų, nuliūstu, tačiau vėjas mane neša savo pučiamu garsu...
Užsimerkiu, nes suprantu jog esu toli nuo žėmės, o aukščio tai aš bijau...
Bet viskas pradingsta, net žolės stiebelių grožis dingsta, ir suprantu padariusi klaidą, jog tokio gamtos grožio nepastebėjau ankščiau...
Tačiau suprantu pajututs širdyje didelį džiaugsmą, jog dar rankoje liko neištirpęs sidabro šerkšnas...

Beisgrožianti vaizdu pro langą Emilija :)